Vardas: Slaptazodis:  Registracija  |  Pamirsai Slaptazodi?
Diskusijų forumas: D_B rašliava - Dragon Ball fanų puslapis - dragonball7.lt

Peržiūrėti temą

 Spausdinti temą
D_B rašliava
D_B
#1 Spausdinti pranešimus
parašyta 2016-02-23 15:48:41
Vartotojo avataras

Super Administratorius


Pranešimai: 771
Įstojo: 28.09.09

Sveiki vis, kas netyčia čia užklydo, nesugalvojau, kur dar patalpinti savo DBZ istoriją, todėl nuo šiol ji gyvens šioje temoje :) Pradžią buvau parašiusi vykusiam DBZ istorijų konkursui, bet, kaip žinia, stabdžių rašliavoje aš neturiu, todėl pasakojimas pradėjo greitai plėstis tiesiog nepadoriu mastu, tad nusprendžiau konkursui palikti tik pirmus 500 žodžių, o toliau sukurti atskirą temą, kurioje talpinsiu tęsinį (o aš, man atrodo, dar nė neįpusėjau).

Trumpa mano, kaip autorės pastaba: rašau tik todėl, kad man yra linksma rašyti ir todėl, kad man šios istorijos rašymas yra poilsis. Perspėjimas tai nedidelei daliai jūsų, kurie vis dėlto planuoja įveikti šį tekstą: nesitikėkite dramos, staigių siužeto posūkių, mirčių ir kažko panašaus. Tai - lengvabūdiška, originalaus siužeto nekeičianti istorija su happy endu.

1 SKYRIUS (ISTORIJŲ KONKURSUI)

Buvo gražus, šiltas sekmadienio rytas. Vėsus, protarpiais pasirodantis vėjelis gaivino nuostabaus grožio neseniai prasiskleidusį rožių krūmą. Trys ant medžio šakelės tupėję ir čiulbėję paukščiukai čirptelėjo, išskleidė sparnelius ir nuplasnojo link kylančios saulutės spindulių, tačiau pakeliui romantiškai galva žemyn buvo nublokšti sprogimo bangos į priešingą pusę. Vienišas namo keliavęs ežiukas buvo pakastas po suodžių ir dulkių sluoksniu. Už trijų kilometrų dar prieš kelias sekundes buvęs sveikas gravitacijos salės pastatas dabar meniškai gulėjo ant dešiniojo šono, o viršuje žiojėjo tokia pat meniška didžiulės sprogimo bangos padaryta 3 metrų skylė. Ant žemės šalia griuvėsių sėdėjo dvi apšalusios, pajuodusios figūros, su nuostaba mirksinčios ir žiūrinčios viena į kitą. Tačiau po dulkių ir metalo sluoksniu labai pasistengus buvo galima įžiūrėti sajaniško stiliaus šukuosenas, stilingai patobulintas sutrupėjusio metalo plokštės gabalais ant viršugalvio.
Taip, įdomių ir kvapą gniaužiančių peizažų galima išvysti dažną sekmadienį Vakarų mieste - dviejų Žemės planetos galingiausių sajanų komandinės treniruotės dieną. O jeigu labai pasiseks, galbūt liudininkas dar ir išliks gyvas. Tik gaila vargšo ežiuko.
Tuo metu netoliese stovinčių Kapsulių Korporacijos pastato tarpduryje pasirodė liekna mėlynplaukė vidutinio amžiaus moteris, kurią netgi galima būtų pavadinti gražia, jeigu jos akyse neatsispindėtų labai nehumaniškas noras surasti ir žiauriai nubausti du kretinus, draugiškos kovos įkarštyje susprogdinusius gravitacijos salę, kurios projektavimui ir statymui ji paaukojo ne vieną dieną.
Viena iš dviejų figūrų, šiaip ar taip nusivaliusi dalį suodžių nuo akių, laiku pastebėjo artėjančią Bulmą ir, pasikliaudama sveiku protu, savisaugos instinktu bei dūmų stulpu aplink, pradėjo tyliai, bet greitai ropoti link miškelio, iš kurio jau būtų buvę lengviau nepastebėtam pakilti į orą ir pasiplauti atgal į saugų Paozu kalną. Figūra vis greičiau ir greičiau didvyriškai bėgo iš įvykio vietos, nesustabdė netgi pavymui sklindantis pykčio kupinas šnypštimas - kažkas panašaus į "grįžk atgal, Kakarotai, niekingas baily, abu nusprogdinom, abu ir kentėsim".
Tačiau buvo jau vėlu - Goko planas suveikė ir jis spėjo nusigauti iki artimiausio miškelio. Vedžitui pasisekė mažiau. Nespėjęs taip greitai sugalvoti genialaus pabėgimo kelio, jis liūdnai atsiduso, nukratė nuo savęs metalo gabalėlių likučius ir nusliūkino link Kapsulių Korporacijos. Galvoje iškilo įtari mintis, kad Fryzas nebuvo toks jau ir blogas...
Po 20 minučių jau nebe suodinas Vedžitas su ant kaktos prilipintu kryžiuko formos pleistru sėdėjo ant sofos kambaryje panarinęs galvą ir klausė ilgėliausio monologo, kurį sudarė besikaitaliojančios frazės: "suaugę vyrai, o elgiatės kaip vaikai," "geriau būtumėt ką nors naudingo visuomenei nuveikę", "šitoks neatsakingumas", "o kas būtų, jeigu netoliese būtų žmonės", "negi neaišku, kad salė neatlaiko jūsų maksimalios galios," "ar įsivaizduojat, kiek laiko ir pinigų reikia tokiam įrenginiui sumontuoti"...
Kai begalinė tirada buvo baigta ir moralių argumentų sužlugdytas (Bulmos nuomone) Vedžitas jau buvo pasiruošęs tyliai ramiai pasišalinti, jautri sajano ausis nugirdo paskutinį, bet labai baisų sakinį:
- O jeigu jūs nesugebate elgtis kaip atsakingi, suaugę žmonės, gravitacijos salę taisysite patys!
___________________
Teatro uždanga nusileidžia, visi ploja, Vedžitas bėga kurti keršto plano.
____________________
Tuo metu Gokas vis dar laimingoje nežinioje skriejo atgal į, kaip jis manė, šiltus namus, pas mylinčią šeimą. Jis buvo laimingas, išvengęs baisaus keršto už gravitacijos salės sunaikinimą. Tačiau naivus sajaniškas protas apgalvojo viską, išskyrus du dalykus:
1) Bulmos mobiliojo telefono skambutis Čičei atkeliauja į Paozu kalną anksčiau, negu atskrenda Gokas;
2) Vedžitas nė nemanė pats vienas prisiimti visą kaltę ir išdavė Goką (su didžiausiu malonumu) per pirmąją tardymo minutę.
"It’s too bad that stupidity isn’t painful." A. LaVey
 
D_B
#2 Spausdinti pranešimus
parašyta 2016-02-23 15:49:30
Vartotojo avataras

Super Administratorius


Pranešimai: 771
Įstojo: 28.09.09

2 SKYRIUS

Tuo tarpu Gokas su ramia širdimi nusprendė atsikratyti paskutiniųjų katastrofos įrodymų, todėl nusileido šalia nedidelio upelio ir nusiprausė nuo dulkių. Pažvelgęs į savo suplėšytą uniformą vis dėlto nusprendė, kad tai jo neišduos – Čičė bus įsitikinusi, kad suplėšyta medžiaga – tai tik treniruotės su Vedžitu padariniai. Išlipęs iš vandens ir išdžiuvęs Gokas pasileido link namų daug švaresne sąžine.Pasaulis iš naujo nušvito naujomis spalvomis – ryto saulė švelniai šildė medžių lapelius, nedidelis, bet nuostabaus grožio ežerėlis spindėjo visu gražumu, pievutėje lakstė kiškučiai. Ak, koks paprastas, tačiau širdį ir dvasią šildantis peizažas.
Nerūpestingai švilpaujantis Gokas nusileido ant Paozu kalno ir jau buvo pasiruošęs įeiti į namo vidų pasisveikinti su Gohanu, tačiau buvo sustabdytas bėgančio Goteno. Žinoma, Gokas vienodai mylėjo abu savo sūnus – jis mylėjo Gohano rimtumą, geraširdiškumą ir švelnumą. Tačiau Gotenas turėjo dar vieną savybę, kuri šiuo atveju Gokui buvo LABAI naudinga – sugebėdamas pastoviai prisidirbti krūvą problemų kartu su Tranksu, Gotenas puikiai žinojo, kaip lengva būti pagautam nusikaltimo vietoje ir kaip sunku nepalikti jokių įrodymų. Ir būtent dėl šios priežasties Gotenas buvo visiškai solidarus su tėvu ir pasiruošęs padėti bet kokiu atveju. Todėl mažas berniukas laukė Goko kieme ir dabar iš karto jam raportavo:
„Ji žino.“
Goko širdis nusirito į padus. Gotenas tęsė:
„Sėkmės tau, tėveli, mes neturėjome galimybės pabendrauti ilgiau, bet aš esu laimingas, kad man teko tave pažinoti bent šiek tiek – tai buvo nuostabiausios mano gyvenimo akimirkos! Ir aš tave visuomet palaikysiu, kad ir kas nutiktų...“
Gokas pajuto, kaip iš akies kampučio trykšta vyriška ašara. Jis tesugebėjo nuryti gumulą gerklėje ir smarkiai apkabinti Goteną. Tada paleido sūnų iš glėbio ir ant pirštų galiukų nutipeno link galinių namų durų. Noras didvyriškai eiti pro pagrindinį įėjimą stebuklingai dingo. Dabar galvoje teliko tik vienas tikslas – nepastebėtam prasmukti į virtuvę, prigriebti bent jau keletą patiekalų su savimi, greitai pakilti į miegamąjį ir apsimesti giliai miegančiu dešimtą ryto. Tačiau realizuoti idėjos taip ir nepavyko – jis kaktomuša susidūrė su Čiče koridoriuje. Gokas momentaliai pašoko, išsitiesė kaip karys prieš generolą, užsimerkė ir, nusprendęs nelaukti artėjančios audros, pradėjo maldauti pirmas:
„Tai ne mano kaltė, o Vedžito, argi aš kaltas, kad jis nesugeba atremti mano paprastučio Kamehameha, kas galėjo pagalvoti, kad jis bus toks neatsargus? Žinoma, aš pilnai suprantu, kokie neatsakingi buvo mūsų veiksmai, mūsų elgesys buvo be galo nerūpestingas, tu net neįsivaizduoji, kaip smarkiai mane dabar slegia kaltės jausmas, žinoma, aš daugiau taip niekada gyvenime nesielgsiu, tik prašau suprasti, kad aš pilnai suvokiu įvykio pasekmes ir iš anksto sutinku su bet kokiu tavo nuosprendžiu, nes esu įsitikinęs, kad jis bus griežtas, bet teisingas! Ir aš myliu tave, myliu savo šeimą ir draugus, myliu šį ramų gyvenimą Žemės planetoje ir dar aš manau, kad tu esi pati gražiausia moteris pasaulyje, netgi gražesnė už Videlę!“
Tyla.
Gokas nepatikliai atmerkė dešiniąją akį. Čičė stovėjo tiesiai prieš jį ir visai neatrodė pikta, netgi atvirkščiai – žvelgė į jį su švelnia šypsena. Gokas dar labiau sunerimo – taip smarkiai prisidirbęs jis tikėjosi, švelniai tariant, kitokio sutikimo – ir būtent todėl dar labiau išsigando. Bet tuo viskas nepasibaigė – Čičė staiga pasistiebė ant pirštų galiukų, pabučiavo Goką į žandą, švelniai paglostė plaukus ir meiliai sukikeno. Šiaip ar taip sukaupęs paskutinius dingstančios drąsos likučius, Gokas ryžosi paklausti:
„Tu ant manęs nepyksti? Žinau, kad žinai, negąsdink...“
Tačiau Čičės šypsena tik dar labiau praplatėjo – Gokui visai nederėtų žinoti, kaip smarkiai ji mėgaujasi šiuo vaizdu. Po kelių kankinančių ir labai ilgai trunkančių akimirkų Čičei vis dėlto pagailo vyro, todėl, nusprendusi daugiau jo nebekankinti, tepasakė:
„Mano mielas Gokai, nereikia taip bijoti! Man tikrai labai malonu žinoti, kad mane mane myli ir taip toliau, bet saulele mano, aš net negalvojau ant tavęs pykti! Patikėk, kai Bulma tave suras ir atsigriebs už viską, judu su Vedžitu būsite verti tik pasigailėjimo... Argi aš panaši į tą žiežulą, kuri skriaustų savo mylimąjį dar labiau? Tikėk manimi, mielasis, tavo bausmė bus daug žiauresnė už tą, kurią aš kada nors galėčiau įsivaizduoti!“
Čičė vėl tyliai nusijuokė, pataisė Goko marškinius, pabučiavo pro šalį prabėgantį Goteną ir nukeliavo virtuvės link. Pastebėjusi, kad jos vyras neplanuoja sekti iš paskus, nustebusi paklausė:
„Tu nealkanas po treniruotės? Pietūs paruošti.“
Tačiau Gokas, kuris jautėsi tiesiog išbadėjęs pakeliui namo, dabar visai prarado apetitą.
Tuo metu Kapsulių Korporacijoje Vedžitas šaukė ant žmonos:
„Moterie, ką reiškia taisysime patys??! Kaip tu sugebi save vadinti genijumi, jeigu po 14 metų gyvenimo kartu į tavo galvą neužklydo mintis, kad aš nesu kompetetingas tokiam darbui? Aš karys, ne mokslininkas!“
Tačiau Bulmos taip paprastai nepaimsi – ji buvo pasiruošusi priversti Vedžita pasijausti kaltu arba bent jau įsitikinti, kad jis sumokės už padarytą moralinę ir materialinę žalą.
„Nesijaudink, niekada nebūčiau išaukštinusi tavo gebėjimų ką nors taisyti! Puikiai tau sekasi tik viską gadinti!“ Ignoruodama Vedžito piktą žvilgsnį, Bulma tęsė: „Todėl siūlau tau vienintelį būdą, kuris bus minimaliai žalingas tavo išdidumui – o galbūt tu nori pats pabandyti atstatyti savo brangiąją Gravitacijos Salę, kad po kelių dienų nesėkmingų bandymų atšliaužtum pas mane ant kelių ir maldautum ją sutaisyti tavo ir tavo draugelio labui?“
Vedžitas piktai suurzgė. „Visų pirma – tavo žiniai, ta trečios klasės sajano parodija NĖRA mano draugas! Jis man tiesiog naudingas....“
Bulma atsiduso ir užvertė akis. „Taip, savaime suprantama, jeigu tu taip sakai... Žinai, manau, jeigu dar kalbėtum labiau užtikrintu tonu, galbūt pavyktų įtikinti ką nors, kas nepažįsta tavęs ir nepažįsta Goko... Taigi, ar bandysi pataisyti salę pats?“
„Absurdas! Puikiai žinai, kad mano žinios šioje sferoje yra tik bazinės, nesutaisysiu tokios komplikuotos sistemos kaip Gravitacijos Salė! Ir be to, tai yra tavo darbas!“
Dabar jau Bulma piktai nužvelgė Vedžitą. „Tikrai? Pirmiausia, tai NĖRA mano darbas – darysiu tai, ką norėsiu, ir tavo mylimą salę sutaisysiu tada, kada norėsiu! Ir – staigmena! – šiuo metu aš esu užsiėmusi kitais reikalais ir neturiu galimybės sutaisyti tavo žaisliuko, kurį tu neatsakingai sugriovei. Aš esu viena iš turtingiausių moterų pasaulyje ir mano tvarkaraštis labai užimtas, tad jeigu nori, kad Gravitacijos Salė būtų sutaisyta anksčiau, nei po mėnesio, siūlau tau susitaikyti su mano siūlomu variantu.“
Vedžitas perpykęs suraukė antakius ir suniurzgė:
„Tikrai? Na taip, savaime suprantama, juk treniruotis tam, kad tapčiau galingesnis ir apginčiau šitą niekingą ir niekam nereikalingą planetą tikrai nėra svarbiau už tavo verslo reikalus! Taip, moterie, žinoma, kodėl gi ne, mes dabar palauksim, o paskui visi kartu mirsim dėl tavo neišmanymo!“
„Ar tu matai kur nors potencialų priešą netoliese, Vedžitai? Ne? Galbūs jis slepiasi krūmuose? Irgi ne? O galbūt nukeliausi paieškosi virtuvėje? Kas gali žinoti, gal jis ten slepiasi po stalu...“ Vedžitas bandė kažką atsikirsti, tačiau nespėjo ir buvo pertrauktas Bulmos dar kartą: „O tol, kol jūs su Goku esate didžiausia grėsmė Žemės planetai dėl jūsų stebėtino neatsakingumo, net nesiruošiu daryti išimčių savo tvarkaraštyje. Vienintelė alternatyva, kurią galiu tau pasiūlyti – jūs su Goku apsiimsite atlikti kai kuriuos mano darbus, o aš tuo metu sutaisysiu jūsų žaisliuką... Štai, pavyzdžiui, rytoj planavau apsilankyti su Gotenu ir Tranksu zoologijos sode. Sveikinu, dabar tai – tavo darbas.“
„KĄ?!!“


Tuo tarpu Tranksas kartu su draugu iš mokyklos sėdėjo Kapsulių Korporacijos kieme ant suoliuko. Jie tingiai sklaidė kažkokio komikso puslapius ir kiekvienas valgė po didelę ledų porciją. Kai kurie Bulmos ir Vedžito dialogo fragmentai buvo puikiai girdimi ir iš lauko. Draugas, pastebėjęs piktą Bulmos toną, paklausė:
„Ar tavo tėvai pykstasi?“
Tranksas, pribaigęs savo ledus, tingiai pareiškė:
„Ką? Aaa, ne. Jie jau susitaikė.“

Ak, keistas jausmas ta meilė...
"It’s too bad that stupidity isn’t painful." A. LaVey
 
welnesas
#3 Spausdinti pranešimus
parašyta 2016-02-23 18:09:56
Vartotojo avataras

Namekas


Pranešimai: 488
Įstojo: 09.05.10

gera istorija, nes daug prirašyta, reiškia turi būti daug. skaičiau nedaug, bet labiausiai patiko ta vieta kur pasakomas koks buvo gražus sekmadienis. nes dažnai sekmadieniai nebūna gražūs vien dėl ateinančio pirmadienio, nebent čia vasara, bet vasarą irgi dirbama. vertinu +5, nes jeigu įvertinsiu mažiau, tikriausiai, gausiu įspėjimą už 39 taisyklę.
„Velnio nenušausi, šešėlio nesugausi.”
 
www.youtube.com/watch?v=xcGndttTxuk
Sonparinas
#4 Spausdinti pranešimus
parašyta 2016-02-23 23:14:01
Vartotojo avataras

Kaiokenas


Pranešimai: 532
Įstojo: 08.05.12

Tikėjaus kažko evil, bet to negavau, negavau nieko rimto, dėl ko pasidarė smagu, išspaudė šypseną, bent jau pirma dalis, buvo gana įdomiai juokinga. DBZ moterišku kampu. Priminė tam tikrus filerius. Šiaip sooper, bet į pabaigą jau vyriškas solidarumas rodos ištarė NE, ne už tokį DBZ aš kvatojau! :D
49.media.tumblr.com/2727dec7c00a274f092412061b0c7e78/tumblr_npk3ooQ0jL1tfx5gdo1_500.gif
MANO ŽIŪRIMŲ, PERŽIŪRĖTŲ IR PLANUOJAMŲ ŽIŪRĖTI ANIME >>SĄRAŠAS<<

GOKU FANBOY (level - over 9000)
 
Helsis
#5 Spausdinti pranešimus
parašyta 2016-02-24 08:45:56
Vartotojo avataras

Žemietis


Pranešimai: 84
Įstojo: 04.11.12

Buvau priverstas perskaityti net 1701 žodzius haha, bet ištikruju nesigailiu, nes šianakt iš neturėjimo ka veikti perskaičiau ir visas kitas konkurso istorijas ir galiu pasakyti jog vos nemiriau is nuobudolio :!: Šita istorija visai įdomiai susikaite ir tai jau pliusas :) Mano atžvilgiu reikėtu daugiau darbo įdėti, į pačią įžanga, nes tik pradėjus skaityti (Kai skaičiau konkurso temoi), galvojau jog tai dar viena nuobodi rašliava, bet vėliau šiektiek paskaičius, įtraukia ir atsiranda tas noras toliau skaityti tiesiog šiektiek per vėlai mano atžvilgiu.
Visi turime trūkumų, bet aš - tai ne visi :)
 
D_B
#6 Spausdinti pranešimus
parašyta 2016-02-25 09:22:00
Vartotojo avataras

Super Administratorius


Pranešimai: 771
Įstojo: 28.09.09

welnesas, malonu, kad patiko :) aš irgi tavo vietoje nerizikuočiau vertinti prastai, nes žinai, aš esu ta labai nesąžininga adminė, kuri visada pila warnus ir banus iš lempos :love:

Sonparinas, kodėl gi iš karto evil? :D kita vertus, ką jau padarysi, duetas Gokas-Vedžitas ir žodis "prisidirbo" mane tiesiog skatina pakankinti juos dar truputį... xD

Helsis, atėjus konkurso dienai tiesiog supratau, kad be šansų yra pabaigti istoriją ir ją pratęsti, per daug turėjau ambicijų xD Bet bet kokiu atveju, dar nė neįpusėjau, linksma man rašyt... xD



TREČIAS SKYRIUS

Buvo nuostabus, gražus sekmadienio vakaras. Paukščiukai vis dar čiulbėjo, Tranksas su Gotenu planavo Trečiąjį pasaulinį karą, Gokas vis dar tebebijojo Bulmos ir nekišo nosies iš namų, Gohanas mėgavosi pasivaikščiojimu parkelyje, Pikolas meditavo ir galvojo apie taiką visame pasaulyje, Yamchis ieškojo merginos... Visi gyveno savo gyvenimą ir juo džiaugėsi. Na, išskyrus Goką.
Tuo tarpu Vedžitas susidūrė su didžiule dilema – viena vertus, jis norėjo paprašyti Bulmos sutaisyti Gravitacijos Salę, tačiau lazda turėjo du galus – jis visai nebuvo pasiruošęs keliauti su vaikais į zoologijos sodą. Maža to, kad tai reikštų visišką kapituliaciją, tai dar ir vienu metu bandyti auklėti Tranksą IR Goteną į galvą būtų atėję nebent savižudžiui. Dusajanų kraujo turintys ir energijos kupini vaikai galvoje nuolat turėjo galybę planų, kaip per kelias minutes galima įsivelti į didžiausius įmanomus nemalonumus. O Vedžitas norėjo gyventi tyliai ir ramiai... Tačiau kita vertus, sajanųprincas neturėjo nė mažiausios vilties be svetimos pagalbos sutaisyti Gravitacijos Salę – tiesą sakant, jis netgi neturėjo žalio supratimo, ką reikia veikti su schemomis.
Todėl Vedžitas galvojo. Sajanų išdidumas ir nenoras pripažinti pralaimėjimą kovojo su sveiku protu ir šį kartą užsispyręs būdas nugalėjo. Vedžitas pasikasė pakaušį ir liūdnai pažvelgė į Gravitacijos Salės pusę – statinys vis dar gulėjo nuvirtęs ant šono. Vedžitas pašoko, įsirėmė į pastato sieną rankomis ir be matomų pastangų atstatė jį į pirminę padėtį, tačiau vaizdas nuo to nei kiek nepagerėjo. Netgi atvirkščiai – po šių nesudėtingų machinacijų didžiulė skylė salės šone atrodė dar didesnė, negu anksčiau. Sajanų princas pradėjo įtemptai mąstyti, nuo kur geriausia būtų pradėti dirbti. Galbūt pirmiausia reikėtų gauti visus salės brėžinius, kurie buvo Bulmos laboratorijoje...
Po 20 minučių Vedžitas išlindo iš laboratorijos nešinas didžiule schemų, diagramų ir brėžinių krūva ant rankų. Išskleidęs visą lobį ant žolytės kieme, atsisėdo šalia ir pradėjo savo tyrimą. Praėjus 15-kai minučių, suprato, kad žiūrėjo grafiką aukštyn kojomis ir apvertė jį į reikiamą padėtį. Galiausiai, po ilgų pastangų ieškant bent jau iš pažiūros tinkamos schemos, Vedžitas suvokė, kad jo paskutinė viltis gęsta akyse – jis visiškai nieko nesuprato. Ir tada pasirodėBulma. Ji nesusilaikė nepriėjusi arčiau netikusio vyrelio ir žvilgtelėjo jam per pietį. Tačiau Vedžitas tik nutaisė abejingąveido išraišką ir toliau demonstratyviai gilinosi į užrašus. Po kelių minučių Bulmos kantrybė pasibaigė ir ji švelniai tarė:
„“Vedžitai, mano dienų šviesa ir senatvės paguoda, gražu žiūrėti, kad taip įtemptai dirbi, bet ar mums tikrai reikia tos mikrobangų krosnelės?“
Kairysis Vedžitas antakis pradėjo trūkčioti.
„..... O čia tikrai krosnelė? Nes galiu patikinti, šitas dalykas atrodo panašiausias į Gravitacijos Salės valdymo skydą.“
Bulma tik atsiduso ir nusprendė daugiau nebekankinti vedžitiško išdidumo. „Ar tau tikrai nereikia mano pagalbos? Galėčiau bent jau reikalingą schemą parodyti... kurios čia, beje, net nėra.“
Vedžitas ir iš tikrųjų sekundėlę apmąstė pasiūlymą (o tai jau buvo milžiniškas progresas). Jis užsimerkė ir staiga mintyse prie savęs pamatė dvi nedideles sklandančias figūrėles. Figūrėlė prie kairiojo peties atrodė panaši į jaunesnęVedžito kopiją su sajanų šarvais, kuri išdidžiai laikė velnio trišakį ir mosikavo demoniška uodega. Iš dešinės pusės sklandė mažytė Vedžito figūrėlė, apsirengusi Bulmos pirktais drabužiais, aureole virš plaukų kupetos ir žiūrėjo švelniu, rūpestingu žvilgsniu. Figūrėlė su šarvais staiga tarė:
„Vedžitai, ką čia dar galvot??! Nusiritai taip žemai, kad nesibodėsi priimti kažkokios apgailėtinos žemietės pagalbą? Tu esi vienas galingiausių karių visoje Visatoje, maža to, tu dar ir vienas iš protingiausių! Tu gyvenime susidūrei su sudėtingais mechanizmais ne kartą ir ne du, gyvenai ir dirbai su civilizacijomis, kurių technologijos lenkė žemiečių technologijas tūkstantmečiais! Aišku kaip dieną, kad susitvarkysi su tokia primityvia konstrukcija kaip Gravitacijos Salė! Nebūk pliušiniu meškiuku, tu sajanų princas!“
Vedžitui nė nespėjus apgalvoti pasiūlymo, savo argumentus pažėrė figūrėlė iš dešinės:
„Neklausyk jo, Vedžitai! Bulma – tavo žmona, ji tave myli ir nori tau padėti! Ji paaukojo savo išdidumą tam, kad išgelbėtų tavąjį, atėjo pas tave pirma, pasisiūlė padėti. Tu juk visada žavėjaisi jos gabumais technologijų srityje. Ir taip sunku parodyti, kad ji tau rūpi, tai bent jau leisk suprasti, kad tu vertini jos pagalbą! Vis tiek pats tu nieko nesutaisysi, nesi pakankamai kvalifikuotas šiam darbui!“
„Neklausyk tokių apgailėtinų pasiteisinimų! Tu esi savo rasės vadas, elkis atitinkamai!“
„Tai padėtis be išeities, Vedžitai! Tiesiog leisk jai tau padėti!“
Vedžitas iš lėto atsimerkė ir pažiūrėjo į Bulmą. Po kelių sekundžių jis nusuko galvą į šalį ir pareiškė:
„Aš nesu idiotas, moterie. Pats viską padarysiu.“
Bulma dar kartelį atsiduso. Bet kokias normalias ribas peržengiantis Vedžito išdidumas ir vėl atitolino jį nuo tikslo... Ką gi, sunku perauklėti visokius užsispyrusius sajanų princus, tačiau jos sąžinė dabar buvo švari – bandymas vis tiek buvo užskaitytas. Todėl Bulma paprasčiausiai palinkėjo sėkmės ir nuėjo atgal į Kapsulių Korporaciją tikrinti Tranksonamų darbų. Dabar ji jau buvo visiškai įsitikinusi, kad jos vyras sėdės prie klaidingų diagramų ir dėl savo baisingo užsispyrimo atsisakys siūlomos pagalbos. Ak, kaip ji klydo...
Praėjus kelioms sekundėms po to, kai Bulma įėjo į namo vidų ir nebegalėjo matyti, kas dedasi lauke, Vedžitas numetė į šalį visas diagramas, užsimerkė, susikoncentravo ir ėmė ieškoti Goko energijos signalo. Kai galiausiai surado labai pažįstamą ir galingą signalą už daugybės kilometrų, pašoko į orą ir didžiuliu greičiu nulėkė link jaunesniojo sajano. Jie kartu suniokojo Gravitacijos Salę ir jie KARTU ją ir taisys. Be to, Vedžitas jau turėjo puikų planą, kaip priversti Gokąjam padėti... Tereikėjo šiek tiek šantažo.
Jis nutūpė ant Paozu kalno vos po kelių minučių ir mirtinai išgąsdino Goką, kaip tik besiruošiantį išlįsti iš saugaus miegamojo į lauką. Gokas vos susilaikė nesuspiegęs, kai piktas ir grėsmingai atrodantis sajanų princas nutūpė beveik ant jo galvos. Nė nemanydamas pasisveikinti, Vedžitas sugriebė jaunesniojo sajano marškinių sagą ir pradėjo savo litaniją:
„Džiaugiesi gyvenimu, Kakarotai? Tu esi apgailėtinas, niekingas bailys su savanaudiškais tikslais! Kaip tu galėjai pabėgti gelbėdamas savo niekam nereikalingą kailį ir mane palikti su ta ragana? Kur tavo ištikimybė vadui?“
Tačiau Gokas tik žiūrėjo į Vedžtą savo dideliom, liūdnom, kaltom akim. Bet pamatęs, kad Vedžitas žiojasi eilinei tiradai, nusprendė ją pertraukti ir tarė:
„Palauk, tik nepamanyk, kad aš tiesiog palikau tave likimo valiai! Patikėk, kaip tik ruošiausi atvykti į tavo namus, susitikti su tavimi, susitikti su Bulma ir tada tinkamai jūsų abiejų atsiprašyti! Tiesiog norėjau pirma nusiprausti, žinai, dulkės... Ir šiaip, aš juk nemaniau, kad tau neužteks jėgos sustabdyti tam smūgiui, todėl...“
Tai buvo milžiniška klaida. Kai ant Vedžito kaktos po pleistriuku iššoko ir pradėjo tvinkčioti kraujagyslė, Gokas suvokė pasakęs kažką labai baisaus.
„Tai – labiausiai idiotiškas pasiteisinimas, kurį tik buvo įmanoma sugalvoti, Kakarotai! Tu ne tik bailys, tu bailys ne visiško savisaugos instinkto! Visų pirma, aišku, kad aš galėčiau atremti tą tavo mažą, niekingą bangelę... Tiesiog.... Tiesiog jos nepastebėjau, taip. Tiksliai, tiesiog jos nepastebėjau. Ir antra, žinau, kad meluoji, silpnaproti! Niekada nedrįstum įkelti kojos į Kapsulių Korporaciją po viso to, ką pridirbai, nes puikiai žinai, kad Bulma geriausiu atveju tau tiesiog nukirs galvą vos pamačiusi!“
Gokas pabandė dar kartą pertraukti Vedžitą ir paneigti šį teiginį, tačiau jam nieko nepavyko. Vedžitas tęsė:
„Taigi, klounai, sveikinu! Vienas už du aš dirbti nesiruošiu. Ne tavo reikalas, kodėl, bet dabar teks taisyti Gravitacijos Salę patiems... Ir mes...“
Gokas nesulaikė šypsenos ir nusijuokė.
„Aha, tai Bulma ant tavęs pyksta ir atsisako sutaisyti?“
Vedžito veidas raudoną atspalvį pakeitė violetiniu.
„Sakiau, kad ne tavo reikalas! Savaime suprantama, ta moteris pataisys salę tą pačią sekundę, kai aš jai liepsiu tai padaryti... Tiesiog šį kartą norėjau pabandyti pats. Supranti, mes, išsilavinę žmonės, visuomet turime išbandyti kažką naujo, praplėsti akiratį... Bet kadangi salės sugriovimas yra TAVO kaltė, ne mano, tu man padėsi. Logiškai pagalvojus tu netgi turėtum būti man dėkingas, kad AŠ tau iš viso padedu... Tiesa, dar viena smulkmena: jeigu atsisakysi, momentaliai tave įduosiu į Bulmos rankas. Ir tada tiesiog stovėsiu šalia ir žiūrėsiu į tavo lėtą agoniją.“
Gokas nurijo gumulą gerklėje – jis pažinojo Bulmą daugybę metų ir todėl galėjo puikiai įsivaizduoti, kas jo laukia. IrČičė buvo teisi: kai viena jo geriausių ir ištikimiausių draugų užbaigs savo kruviną darbą, Gokui nepadės nė užjaučiantys žvilgsniai. Bet gabūt, tik galbūt, jeigu jis padėtų salę sutaisyti... Galbūt jam pavyktų išvengti negailestingos bausmės.
„Gerai, žinoma, aš tau padėsiu... Bet tik todėl, kad aš tavo draugas! Juk nemanai, kad aš Bulmos išsigandau?“
Vedžitas piktai išsiviepė.
„Žinoma, nemanau, Kakarotai. Judinkis.“
"It’s too bad that stupidity isn’t painful." A. LaVey
 
D_B
#7 Spausdinti pranešimus
parašyta 2016-02-25 16:46:24
Vartotojo avataras

Super Administratorius


Pranešimai: 771
Įstojo: 28.09.09

KETVIRTAS SKYRIUS


Tos pačios dienos vakare Gokas ir Vedžitas skriejo link Kapsulių Korporacijos. Oras buvo toks pat gaivus ir gražus, kaip ryte, nuostabus saulėlydis nušvietė horizontą, buvo vis taip pat šilta ir vis dar taip pat gražiai čiulbėjo paukščiukai. Šiaip ar taip, paukščiukai, saulėlydis ir oras šiuo metu mažiausiai rūpėjo Gokui – artėjant prie Bulmos gyvenvietės neaiškios kilmės išgąstis trukdė džiaugtis gyvenimu. Tiesą sakant, Gokas su malonumu būtų sutikęs dar tris Fryzus, du Buu ir kelis Cellus vienu metu ir stoti su visais kartu į mirtiną kovą... su sąlyga, kad tai išgelbės jį nuo neišvengiamos bausmės, kurią jis užsitraukė suniokodamas Gravitacijos Salę. Todėl jau dabar Gokas galvojo būdą, kaip galima būtų nusileisti prie Kapsulių Korporacijos nepastebėtam. Ir šį kartą jam pasisekė – Vedžitas tai pat nebuvo suinteresuotas, kad Bulma pastebėtų jo mažąjį pagalbininką. Todėl jis tarė:

„Dabar elkis tyliai, kaip pelė po šluota, Kakarotai. Jeigu Bulma tave pastebės, tau jau niekas nebepadės, netgi aš. Todėl nusileisime šiek tiek anksčiau ir likusį atstumą nueisime pėstute. Ir atsimink pagrindines taisykles. Pamatai kažką su mėlyna plaukų spalva – bėgi greitai ir kuo toliau. Pamatai Bulmos motiną – stovi tiesiai ir apsimeti šviečiančia lempa. Jeigu tave pastebi Tranksas – iš karto pradedi galvoti, kaip gali įtikinti jį užsičiaupti ir tavęs neišduoti. Jeigu nesugalvosi būdo, kaip tai padaryti, būsi priduotas Bulmai. Aš asmeniškai siūlau mokėti pinigus – mano berniukas yra labai gerai išauklėtas ir todėl niekada nepraleis progos iš tavęs pasipelnyti.“

Gokas negalėjo patikėti tuo, ką išgirdo. Negi tai tiesa?

„Tu nejuokauji, Vedžitai? Tavo paties sūnus reikalauja iš tavęs pinigų arba grasina išduoti? Tai didžiulė auklėjimo spraga...“

Vedžitas piktai išsišiepė.

„O, ne, žinoma, kad ne. Jis reikalaus pinigų iš TAVĘS. Išmokiau Tranksą būti praktišku. Gerai, laikas leistis. Elkis tyliai ir gražiai, kitaip momentaliai susimausim.“

Po 10 minučių abu sajanai stovėjo šalia Gravitacijos Salės ir žiūrėjo į milžinišką skylę joje, kad Gokas galėtų įvertinti pažeidimo laipsnį. Tamsoje viskas atrodė dar blogiau.

„Na, tavo tiesa, čia reikės nedidelio remonto.... O tu įsitikinęs, kad pastatyti naują salę nebus lengviau?“

„Nebūk idiotu, kad ir kokia natūrali būsena tai būtų tavo organizmui. Sutaisysim per kelias dienas, jeigu užsičiaupsi ir pradėsi nešti naudą visuomenei. Reikia nusigauti iki laboratorijos, kur aš surasiu visas reikiamas detales, bent jau didžiulę krūvą metalo gabalų. O tavo darbas bus surasti mums reikalingą schemą ir susigaudyti, kuri schemos dalis detaliai išaiškina stogo konstrukciją. O tada tau liks smulkmena – suprasti, kur tiksliai ir kokia tvarka reikia sudėlioti detales, kad viskas veiktų...“

Viską susakęs, Vedžitas apsisuko ir jau ruošėsi nužingsniuoti link Kapsulių Korporacijos, tačiau Gokas tuojau pat jį sugriebė už peties.

„Palauk! Aš čia nieko nesuprasiu, tik pažiūrėk į tuos brėžinius! Kažką suprasti čia galėtų tik Bulma ir jos tėvas, tačiau netgi jiems prireikė ne vieno mėnesio tam, kad sistema normaliai funkcionuotų!“

„Gana tavo pasiteisinimų, Kakarotai. Tau nieko naujo išrasti nereikia, tiesiog daryk viską pagal instrukcijas, netgi vaikai tai sugeba!“

„Vedžitai, aš rimtai kalbu, net nežinau, kur pradėti. Bent jau padėk man!“

„Ne, Kakarotai. Negi visiškai neturi atsakingumo jausmo? TU sunaikinai salę, tad bent jau pasistenk atlikti primityviausią darbą ir išsiaiškink, ką daryti su brėžiniais! Savaime suprantama, aš ir pats galėčiau padaryti tą patį per kokias nors 20 ar 30 minučių, bet turiu svarbesnių reikalų – kažkas juk turi rasti keletą milžiniškų metalo gabalų, kuriais pakeisime sunaikintą stogo dalį. Taigi, aš esu mūsų komandos protas, o tu būsi juodadarbis. Todėl man tenka svarbūs darbai, tokie kaip metalo gabalų paieška, o tau belieka smulkmenos – rasti reikiamą grafiką....“

Gokas liūdnai nuleido galvą – kaltės jausmas po Gravitacijos Salės suniokojimo vis dar graužė sajaną (net jeigu jis ir nebuvo vienintelis, kuris prisidirbo). Tačiau jam buvo visiškai aišku, kad bandyti išsiaiškinti schemų konstrukciją be Bulmos pagalbos – nereali užduotis. Be to, jis nujautė, kad ir Vedžitas neturi žalio supratimo apie brėžinius... Tik stebuklas galėjo juos ištraukti iš šito liūno...

Goko veidas staiga nušvito.

„Vedžitai! Mes turime Drakono rutulius!“

Vedžitas sekundėlei sustingo vietoje.

„....... Kakarotai, tu siūlai pasinaudoti Drakono rutuliais ir sutaisyti Gravitacijos Salę Shenrono pagalba, kai Bulma galėtų viską sutvarkyti per kelias valandas? Tais pačiais Drakono rutuliais, kurie galbūt kada nors galėtų išgelbėti mus nuo žūties ir kartu galėtų išgelbėti visą Visatą?“

„Hmm... Taip, būtent tai aš ir siūlau. Tikėk manimi, didžiausia Visatos grėsmė šiuo metu gyvena su tavimi po vienu stogu.“

Vedžitas išsišiepė. „Puiku, tiesiog puiku... Niekada nemaniau, kad tai pasakysiu, bet netgi tavo visiškai tuščia galva kartais gali būti naudinga. Nedrįsk niekam girtis, kad aš tai pasakiau. Kita vertus, tavimi vis tiek niekas nepatikės, todėl nesikuklink ir pasakok kam tik nori. Taigi, Drakono rutuliai... Nebus taip lengva, kaip tau atrodo. Bulma paslėpė Drakono rutulių radarą nuo vaikų ir man niekada nebuvo atėję į galvą jos paklausti, kur tiksliai jis yra padėtas. Ir aš tikrai jokiais būdais negaliu paklausti jos dabar, atrodytų labai įtartinai.“

Gokas pasikasė pakaušį ir ėmė galvoti išeitį iš padėties. Situacija buvo kvaila ir gniuždanti – radaras buvo kažkur visai netoliese, gulėjo Kapsulių Korporacijos viduje, tačiau jie neturėjo nė menkiausios vilties jį surasti nepastebėti. Kita vertus... jis numanė, kas tikrai žinos radaro buvimo vietą.“

„Teisus, Vedžitai, tu visiškai teisus – patys mes radaro nesurasime, šis namas yra tiesiog milžiniškas. Tačiau aš žinau, kas mums gali padėti!“

Vedžitas kilstelėjo antakį ir tarė:

„Ką čia kalbi? Mes negalime paklausti Bulmos.“

„Pats pagalvok! Įsivaizduok du mažus berniukus, kurie žino, kad namuose yra Drakono rutulių radaras, moka juo naudotis ir žino, kad jis gali iškviesti Dievą Drakoną, turintį magiškų galių. Savaime suprantama, rūpestingi tėvai paslėps tokį pavojingą išradimą. Žinoma, juk tai ne žaisliukas ir radaras turi būti naudojamas tik kilniems, svarbiems tikslams. Bet du maži vaikai labai nori sužinoti, kur jis yra – juk paslėpta buvo specialiai nuo jų... Kiekvienas vaikas nori žinoti tai, ką jam žinoti draudžiama! O dabar įsivaizduok, kad tie du berniukai turi daug laisvo laiko ir turi galvas, kuriose visada yra daugybė išdaigų...“

„Kakarotai, šia ilga litanija bandai man pasakyti, kad Tranksas su Gotenu žino, kur yra radaras?“

„Aišku, kad žino, aš įsitikinęs, kad žino! Būk tikras – jie išvertė visus namus aukštyn kojomis, tačiau surado. Ir jeigu mums pasisekė, jie vis dar nesugalvojo ir neišpildė savo noro. Nes mūsų noras yra daug svarbesnis už vaikų žaidimus!“

Vedžitas sutiko su rimta veido išraiška.

„Žinoma, svarbesnis, Kakarotai. Mes nesinaudotume Drakono rutuliais, jeigu neturėtume tikrai svarbios priežasties.“

Ties šiais žodžiais abu sajanai išėjo iš Bulmos laboratorijos ir pasuko link gyvenamųjų Kapsulių Korporacijos kambarių.

Tuo metu Tranksas ir Gotenas ramiausiai žaidė video žaidimus svetainėje ir nežinojo, kas jų laukia. Šiuo metu jie vis dar tebuvo du laimingi berniukai... Kurie, žinoma, puikiai žinojo, kur guli Drakono rutulių radaras. Bet jie visai nenorėjo taip paprastai dalintis šia informacija...
"It’s too bad that stupidity isn’t painful." A. LaVey
 
hercule
#8 Spausdinti pranešimus
parašyta 2016-03-21 17:02:46
Vartotojo avataras

Sajanas


Pranešimai: 1195
Įstojo: 28.09.09

Nebloga istorija, bet gan ilga. Atsibodo skaityt. Geriau paskaityčiau kokią nors tokio pat ilgumo knygą.
 
peršokti į forumą:
Rekomenduok mus google'i
Paieška

 
Puslapio šaukykloje prašome neviešinti informacijos apie pastarojo mėnesio serijas.
Šaukykla
Kad rašytum, turi prisijungti..

ghetsis  
12.12.19 08:34
&#4704;&#4853;&#4709;
&#4677; &#4840;&#4904;&#4616;
&#4635; &#4876;&#4726;&#4733;
&#4639;&#4733; &#4963; &#4639;&#4733; &#4725;&#4

Zetturn  
11.12.19 15:22
abar ožiai Tapsim kadanors išdidžiai Mes galingi didvyriai Užkariausime save Ir pastatysime vištide Kad kukuotu jos aštriai Kirsim galvą, Jeijeijej

Zetturn  
10.12.19 20:52
Aš gyvenu dėl dėmesio, bet jau kurį laiko tokio dalyko nesuvokiu. T.y. Jei dėmesiu vadini etines normas ir galimybę jausti, kentėti ir panašiai. Jaučiu kaip smegenai Prisipildo man smagiai Mes visi d

ghetsis  
10.12.19 20:47
Trūksta dėmesio?

Zetturn  
10.12.19 18:37
Man liūdna(NUMB), per didelė betvarkė "Įvertink post'o dainą" temoj, gal galit kas nors apvalyt mano skausmą(NUMB) ir įvertint tą dainą kur įdėjau?

Narių Apklausa
Ar stebite mūsų veiklą Facebooke?

Taip

Ne

Kad galėtum balsuoti, turi prisijungti.

Rezultatas
Komentarai : 7
Archyvas